istorijos

Naujasis Svencelės uostas – dar vienas įspūdingas objektas pamaryje

Untitled-2

Naujasis Svencelės uostas – dar vienas įspūdingas objektas pamaryje Svencelė yra bene sparčiausiai plėtojama moderni gyvenvietė Lietuvoje, ypatinga tuo, kad esminis jos elementas – vanduo. Statyti namus prie vandens kanalų, dirbtinai suformuotose salose – Lietuvoje naujovė ir kitos tokios vietos mūsų šalyje nerasi.

Svencelėje apsigyvenę, atostogaujantys ar vasaros sezonu dirbantys žmonės juokauja, kad visi jie čia yra vėjo atpūsti, o kai kurie šios vietos apžavėti tikina net metę turimus darbus ir pakeitę gyvenimo būdą, kad galėtų kuo daugiau laiko praleisti šiame pamario kampelye. Net jeigu nuolat čia ir negyvena, tikina gyventi be Svencelės jau negali. „Šitas kraštas buvo labai netikėtas atradimas, – sako žurnalistas Edmundas Jakilaitis, Svencelėje atostogaujantis jau keliolika metų ir šiemet vėl sugrįžęs poilsiauti į pamarį. – Pripratom atostogauti čia ir tai jau tapo šeimos tradicija. Svencelės pamary labai permainingas oras, yra ir vėjo, ir saulės, ir vandens. Jeigu užsiimi vandens sportu, tuomet ši vieta ideali, nes gali aitvaruoti, buriuoti nerizikuodamas gyvybe. Ypač aktualu tiems, kurie mokosi, nes čia labai negilu. Gali eiti 300–400 metrų, kol pasieksi vandens gylį, didesnį nei tavo ūgis. Čia vien dėl to atvažiuoja daug žmonių su jėgos aitvarais ar plaukioti burlentėmis.“ Kai Edmundas atrado aitvaruotojų pamėgtą Svencelę, joje tebuvo pieva ant marių kranto. Jokių gyventi ir poilsiauti pritaikytų pastatų. Todėl Jakilaičių šeima iš pradžių nakvodavo palapinėse ar kemperiuose. „Paskui čia pradėjo kurtis konteinerių nameliai, vėliau pradėjo statyti šitą nuostabų miestelį, kuris tapo lietuviška Venecija: daugybe kanalų išvagotas krantas, daugiau nieko panašaus Lietuvoje nėra. Čia akys ilsis dairantis aplinkui, nėra tos makalynės, kokią gali pamatyti kur nors pajūryje link Palangos. O čia viskas vientisa, tvarkinga”, – įspūdžiais dalijasi žurnalistas. Lietuvą ir Europą vandens keliais su „Nacionaline ekspedicija“ perplaukęs televizijos laidų prodiuseris E. Jakilaitis atkreipia dėmesį, kad pamario kraštas išskirtinis ne vien gamtos grožiu, bet ir istorija. „Labai įdomus kraštas, visai kitoks nei likusi Lietuva. Lietuva čia yra tik nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurio. Anksčiau tai buvo vokiečių žemė, lietuvininkų gyvenama. Unikali ir architektūra, ir maistas, ir net gyvenimo filosofija. Daug mistikos. Mane įtraukia istorijos apie vėtrunges, kurėnus, apie tuos išskirtinius žmones, žvejus. Mediniai laivai, geležiniai žmonės.“

Liepos mėnesį Svencelėje pradėjusiame veikti mažųjų laivų uoste prišvartuotas ir Edmundo laivelis. „Būnant Svencelėje turėti katerį ar burlaivį yra būtinybė, nes su laivu prasiplečia visos šio krašto galimybės. Man žiūrėti į žemę gražiausia iš vandens.“ Atidarius Svencelės uostą, šį kraštą sako iš naujo atradęs ir klaipėdietis Mindaugas, Svencelę pažįstantis nuo mažens, nes čia buvo jo močiutės namai. Močiutei mirus, į Svencelę Mindaugas užsukdavo vis rečiau. Šiemet čia sugrįžti paskatino žinia apie pradėjusį veikti mažųjų laivų uostą. „Turiu šiai vietai daug sentimentų. Atvažiavęs nustebau, kaip viskas pasikeitę! Anksčiau čia buvo tik laukai, fermos, tolumoje keli kaimo namukai. O dabar – nauja gyvenvietė, kanalai, jachtos, kateriukai, prieplaukos, krantinės. Žmonės kas su jėgos aitvaru, kas su lynu tamposi, viskas labai pasikeitę.“ Du mažus vaikus auginantis Mindaugas sako dėl patogumo pats labiau mėgstantis gyvenimą dideliame mieste ir į Svencelę dabar atvažiuojantis tik laisvalaikiu. Tačiau šios vietovės permainos jam patinka. „Dreverna šalimais vos už poros kilometrų, ten irgi buvo lygiai toks pat kaimukas, o dabar – puikiai išplėtota infrastruktūra, viskas labai gražu. Ateity, manau, Svencelė su Dreverna susijungs, nes tarp jų nedidelis atstumas. Reikia tik idėjų ir investicijų.“

Nors Mindaugas gyvena uostamiestyje, ką tik įsigytą katerį laiko Svencelės uoste, iš jo su šeima leidžiasi į pamario atradimus. „Taip susiklostė, kad Klaipėdoje nėra kur laikyti laivelio ir labai didelės eilės. Per pažįstamus sužinojau, kad Svencelėje uostelis atidarytas. Kai čia apsižiūrėjom, dar labiau apsidžiaugėm. Iš Klaipėdos visur labai toli plaukti: išplauki į Danę, paskui uostas, tame uoste nelabai kur paplaukiosi, nelabai ką pamatysi, per pusvalandį atsibos. O iš Svencelės – nori į Klaipėdą per 20 minučių nuplauki, nori – kitoj pusėj Juodkrantė, Nida, Ventė, Šilutė, Mingė… daug kelių yra. Svencelė toks vidurinis taškas, ne per toli nuo Klaipėdos ir netoli nuo kitų kraštų“, – savo pasirinkimu laikyti katerį naujajame Svencelės uoste džiaugiasi klaipėdietis. Privačių investuotojų įrengtame Svencelės mažųjų, pramoginių ir sportinių laivų uoste sukurta infrastruktūra laikyti 80 laivų iki 12 metrų ilgio. Netrukus jame bus įjungta elektra ir vanduo, nuotekų išsiurbimo sistema, taip pat įrengta benzino kolonėlė, prie kurios priplaukus laivu bus galima pasipildyti degalų. Tai naujovė šituose kraštuose, nes anksčiau degalų buvo galima įsipilti tik Šilutėje ar Klaipėdoje.

Jėgos aitvarų ir buriavimo centrui „Svencelė“ vadovaujantis Andrius Ižganaitis – vienas šios vietos pakerėtų vandens sporto mėgėjų. Anot jo, nors pirmi šią vietą atrado aitvaruotojai, dabar joje darniai telpa visi – aitvaruotojai, burlentininkai, katerių ir jachtų šeimininkai.„Šią vietą mėgsta įvairiausia publika, bet svarbiausia, kad visi čia yra kaip vienas, kad ir kokia jų padėtis visuomenėje.

Atvykę visi čia lygūs, visi yra aitvaruotojai, vėjo mėgėjai, tas žavi.“ Vasaromis Svencelė namais tampa ir jėgos aitvarų mokyklos instruktoriui Mindaugui Ponomariovui. Jis sako per sezoną praleidžiantis bemaž 150 valandų mokydamas kitus kaituoti ir pripažįsta, kad Svencelė tam puikiai tinkama vieta. Ne tik dėl seklaus vandens, bet ir mažų bangų. M. Ponomariovas Svencelėje vasaras leidžia nuo 2017-ųjų, nors pirmą kartą šią pakrantę su jėgos aitvarais išbandė dar anksčiau, 2010 m.

Jėgos aitvarų remonto dirbtuvę Svencelėje atidaręs Algimantas trauką šiai vietai vadina priklausomybe, kuriai sunku atsispirti. „Tave patempia kartą, pačiuoži kaip Jėzus Kristus virš vandens be jokių pastangų, ir jau nebegali sustoti. Kuotoliau, tas malonumas tik didėja. Tu ir vėl nori to adrenalino“, – pasakoja Algimantas. Jo istorija panaši kaip ir daugelio Svencelę pamėgusių miestiečių. Prieš 15 metų čia atvažiavęs tik pasimokyti aitvaruoti, sugrįžta kasmet. „Vadinu tai narkotiku, – sako. – Dirbau normalų darbą, mečiau viską ir dabar kiekvieną sezoną nuo gegužės iki rugsėjo pradžios būnu čia.“

Iš pradžių Algimantas pats pirko aitvarus naujai atrastam hobiui, vėliau sumąstė pardavinėti aitvaravimo įrangą, tada sako pastebėjęs, kad yra didelis poreikis aitvarus remontuoti, tad atidarė dirbtuvę. „Tai ne verslas, o tiesiog gyvenimo būdas“, – tikina Algimantas. Anot jo, šita vieta, praminta jėgos aitvarų meka, jau mitologizuota ir dėl to pritraukia dar daugiau žmonių.

Aitvaruoti Algimantui norėtųsi mažiau urbanizuotoje vietoje, bet verslui populiarėjanti ir auganti Svencelė tik į naudą. Jam antrina Andrius Ižganaitis: „Svencelė kiekvienais metais didėja ir didės. Kada nors tikriausiai sulauksime kurorto statuso.“ Jis sako nekantraujantis pamatyti po kelerių metų uoste atsirasiantį jachtų klubą su viešbučiu ir restoranu, kas šiai vietai suteiks dar daugiau žavesio ir kurortinės gyvenvietės verto komforto.

istorijos

Svencelės salos – pirmas miestas ant vandens Lietuvoje
Untitled-2
„Kai pirmą kartą išgirdau, kas čia (Svencelėje – Red.) galėtų būti, nuskambėjo lyg graži utopija arba jauno architekto svajonė prisiliesti prie tokios teritorijos“, – su šypsena Svencelės salų projekto pradžią mena šios gyvenvietės urbanistinės koncepcijos vadovė architektė Andrė Baldišiūtė.

Rytinėje Kuršių marių pakrantėje kylantis naujas miestas – unikalus Lietuvoje. Jį kūrę architektai jau pelnė ne vieną architektūros apdovanojimą. O čia suplanuoti cilindro formos nameliai, primenantys milžiniškas statines stiklo sienomis, dar nė nepastatyti tapo tarptautine sensacija. Dėl savo formos ir įspūdžio, kad stumtelėjus ims ridentis, jie iškart buvo praminti riedančiais namais. Žinia apie apskrito namo projektą akimirksniu nuriedėjo per užsienio architektūros portalus ir leidinius, keldama nuostabos ir susižavėjimo žiežirbas. Nors Svencelės naujakuriai kol kas mieliau renkasi santūresnio dizaino namus, kitąmet pirmasis toks originalus statinys jau atsiras Svencelės salose ir neabejotinai taps dar vienu šio drąsaus projekto plėtotojų kūrybingos fantazijos simboliu. Kaip ir vos įvažiavus į gyvenvietę į akis krentantis raudonas tiltas – lyg švyturys, žymintis kelią ne tik sausumos, bet ir vandens transportui.

Žvelgiant į Svencelės salose augančią šiuolaikišką, bet kartu darniai į Kuršių marių kraštovaizdį įsiliejančią gyvenvietę, sunku patikėti, kad prieš kelis dešimtmečius čia buvo kolūkis, fermose mykė galvijai, o tvenkiniuose gagėjo pulkai ančių. Įsivaizduoti padeda tik išlikusios ano meto fotografijos.

„Šitos teritorijos urbanizavimas prasidėjo nuo Dainiaus Šatkaus (verslininko, „Svencelės salų“ valdytojo – Red.) svajonės čia sukurti miestelį ant vandens, kuriame galėtum ir ilsėtis, ir sportuoti, ir svajoti, nes vieta magiška. Ją jau anksčiau buvo atradę vandens aitvarų mėgėjai. O Dainius Šatkus čia įžvelgė galimybę senus fermų pastatus transformuoti ir sukurti miestą”, – sako pagal D. Šatkaus sumanymą pirmąją Lietuvoje gyvenvietę ant vandens projektavusi A. Baldišiūtė.

Verslininkas D. Šatkus Svencelę atrado per nendres. Vienas jo verslų – tiekti žaliavą nendrinių stogų dengėjams. Tokie stogai vis dar populiarūs Danijoje, Nyderlanduose, o Svencelės marių pakrantėje nendrės kadaise gausiai žėlė. 

D. Šatkus, paklaustas apie idėjos ištakas fermų vietoje kurti poilsiavietę, juokauja, kad anksčiau Lietuva buvo slidininkų kraštas, o dabar visi Lietuvje aitvaruoja. Tai jam buvo svarbi paskata jėgos aitvarų mėgėjų meka tapusį Svencelės kaimą paversti išskirtiniu šiuolaikišku kurortu, pritaikytu kokybiškam poilsiui su visomis miesto paslaugomis ir infrastruktūra.

2005 m. užsimezgusiai naujo miesto idėjai ir jos įgyvendintojams teko atlaikyti nemažai išbandymų – tiek biurokratinių, tiek finansinių.  „Projektas išgyveno ir 2008 m. krizę, ir sąstingį po krizės, ir vienokius ar kitokius pakilimus. Nuolat keitėsi poreikiai. Mums reikėjo toje betvarkėje, paliktoje ančių fermų, rasti struktūrą, kuri laikui bėgant galėtų kisti. Namų reikėjo tai 20 m² ploto, tai 100, tai 200. Turi būti lankstus, bet kiekvieną kartą turėti tam tikrą vertybinį stuburą. Tuo stuburu tapo kanalai. Namai, kurie čia auga, gali būti padalyti į dvibučius, keturbučius ar vienbučius, bet visada lieka tas santykis: namo, vandens, kanalo, išplaukimo į Kuršių marias”, – aiškina architektė.

Svencelės gyvenvietės išskirtinumas – ją iš visų pusių įrėminantis vanduo. Miestas statomas pusiasalyje ir dirbtinai suformuotose keturiose salose. Vieną nuo kitos salas skiria aplink iškasti kanalai, kurių ilgis bemaž 4 kilometrai. Kanalais galima išplaukti tiesiai į Kuršių marias, o prie namų patekti ne tik automobiliu, bet ir laivu. Kiekvienas namas turi privačią prieplauką, kuri pereina į terasą. Pasak D. Šatkaus, ši vieta yra rojus ne tik aitvarautojams, bet ir žvejams, nes meškerę į kanalą gali merkti pro virtuvės langą ir pasigauti vakarienei marių žuvies, kurios kanaluose stebėtinai gausu.

Dėl kanalų Svencelės salos jau lyginamos su Nyderlandų miestais ant vandens ar Venecija. Tačiau vanduo kai kam gali asocijuotis ne tik su romantika, bet ir su stichijos pavojais, pavyzdžiui, potvyniais.

„Technologiniai dalykai prieš 15–20 metų, kai pradėjome projektą, labai visus gąsdino. Atrodė, kad vanduo yra tik grėsmė, grėsmė, grėsmė. Visi, su kuo iš pradžių konsultavomės, skaičiavo, matavo ir padarė išvadą, kad vandens lygis čia svyruoja per metrą.  Toks svyravimas vyksta kartą per 70–100 metų, rečiau negu karas.  Jeigu vanduo ir pakils per metrą, gal apsems kilimėlį prie durų, gal sušlaps batai”, – tikina projekto vadovė.

Pasak jos, didžiausia vandens grėsmė kyla audringą, labai vėjuotą dieną ir visai ne dėl to, kad vanduo kyla, o kad vėjas supučia vandenį į kanalus. Lygiai tas pat ir kitoje Kuršių marių pusėje, tiek Juodkrantėje, tiek Nidoje, kur žiemą matome apšalusias pakrantes.  

„Kai jau turėjome daug įvairių ataskaitų, supratome, kad projektą reikia supaprastinti ir atsisakyti planuotų vandens šliuzų. Supaprastinome dar ir dėl to, kad pradėjome tyrinėti, kaip kiekvieną žiemą reaguoja pakrantė, molas, laivai, namai.  Gyvenvietė prasidėjo nuo konteinerių, kurie buvo paversti laikinais nameliais, ir jiems per 10 metų nieko nenutiko. Nei kas juos nuvertė, nei nupūtė, nei apsėmė.  Tada atsirado drąsos daryti paprasčiau ir labiau prisitaikant prie aplinkos.”

Laikui bėgant buvo atsisakyta aukštų betonuotų kanalų krantinių, jas pakeitė mažai pastebimos, po vandeniu esančios plastikinės konstrukcijos ir žemi natūraliai žole apaugę šlaitai, medinės prieplaukos ir terasos.

 

Tokios gyvenvietės analogo Lietuvoje nebuvo, tad ją projektuoti padėjo užsienio specialistai. Svencelės bendrojo generalinio plano idėja sukurta su Nyderlandų įmonės „Karres en Brands“ architektais. Pasak Andrės Baldišiūtės, jų patirties sluoksnis čia gražiai įsiliejo. „Jie įžvelgė daug paralelių tarp olandiško kraštovaizdžio ir šito krašto. Mes pradėjome šitą landšaftą kaip molį minkyti, eksperimentuoti ir žiūrėti, kas gali išeiti”.

Galvosūkių buvo projektuojant ne tik kanalų sistemą, bet ir gyvenamuosius namus. „Norėjosi atrasti tokią formulę, kad iš namo apžvelgtum Kuršių marių grožį, Negyvąsias kopas, nendrynus, vandens kanalus, į dangų kylančius spalvingus jėgos aitvarus ir kartu gyventum bendruomenėje, bet nematytum kaimynų. Ir kad jie tavęs neerzintų”, – sako A. Baldišiūtė.

Vaikštant po teritoriją galima pastebėti, jog namai pasukti taip, kad iš vienos terasos atsiveria vaizdas tik į vieną pusę. Tame pačiame name yra kelios terasos, ir galima rinktis, kurioje būti, į ką žiūrėti: yra vandens terasa, užuovėjos terasa, stogo terasa. A. Baldišiūtė sako pastebėjusi, kad kartais šių namų savininkams net sunku apsispręsti, kuri terasa jų mėgstamiausia.

29 ha apimančioje tertorijoje jau pastatyti 37 namai, planuojami dar 60. Tikimasi, kad norinčiųjų įsikurti ir investuoti šioje unikalioje vietoje netrūks. „Anksčiau atrodė, kad teritorija bus svarbi tik aitvarų sporto mėgėjams. Bet ne. Namus pradėjo pirkti nebūtinai aitvaruojantys žmonės, ir net nebūtinai turintys laivus, – pastebėjimais apie naujakurius dalijasi naujo miesto plėtotojai. – Čia gali gyventi ir tie, kurie mėgsta ramybę, ir tie, kuriems patinka būti su bendruomene.”

A. Baldišiūtė prisimena, kaip pristatydami projektą olandams jie brėžė viziją padaryti gyvenvietę turtingiems Lietuvos žmonėms.  Olandai išklausė ir paklausė: o kas, jūsų manymu, yra turtingas žmogus? „Prieš 15–20 metų mes visai kitaip įsivaizdavome, kas čia galėtų gyventi, palyginti su tais, kas čia galiausiai gyvena, –  pripažįsta architektė. –  Čia gyvena turtingai, tiksliau, turiningai laiką leidžiantys žmonės, nes galimybių užsiimti įvairia veikla labai daug. Galima sportuoti vandens aitvarais vėjuotą dieną, o saulėtą dieną degintis Kuršių marių pakrantėje. Galima irstytis irklentėmis, plaukioti valtimis ar jachtomis, važiuoti dviračiais į žygius, tiek į Ventės ragą, tiek į Drevernos uostą už trijų kilometrų. Iš Svencelės arti nuplaukti laiveliu į Juodkrantę, į Nidą, tada atsiduri prie jūros. Gražu, kad namo gali grįžti ne automobiliu, o laivu ir prišvartuoti jį prie pat savo terasos”.

Planuojama, kad kitą pavasarį Svencelėje atsiras viešas 100 vietų mažųjų laivų uostas, kuris taps miestelio centru. Aplink įsikurs parduotuvėlės, kavinės, viešbučiai, suplanuotas ir SPA. Gal kada ir bažnyčia iškils – dar vienas tikro miesto simbolis.

istorijos

Svencelės salos – pirmas miestas ant vandens Lietuvoje
Untitled-2
„Kai pirmą kartą išgirdau, kas čia (Svencelėje – Red.) galėtų būti, nuskambėjo lyg graži utopija arba jauno architekto svajonė prisiliesti prie tokios teritorijos“, – su šypsena Svencelės salų projekto pradžią mena šios gyvenvietės urbanistinės koncepcijos vadovė architektė Andrė Baldišiūtė.

Rytinėje Kuršių marių pakrantėje kylantis naujas miestas – unikalus Lietuvoje. Jį kūrę architektai jau pelnė ne vieną architektūros apdovanojimą. O čia suplanuoti cilindro formos nameliai, primenantys milžiniškas statines stiklo sienomis, dar nė nepastatyti tapo tarptautine sensacija. Dėl savo formos ir įspūdžio, kad stumtelėjus ims ridentis, jie iškart buvo praminti riedančiais namais. Žinia apie apskrito namo projektą akimirksniu nuriedėjo per užsienio architektūros portalus ir leidinius, keldama nuostabos ir susižavėjimo žiežirbas. Nors Svencelės naujakuriai kol kas mieliau renkasi santūresnio dizaino namus, kitąmet pirmasis toks originalus statinys jau atsiras Svencelės salose ir neabejotinai taps dar vienu šio drąsaus projekto plėtotojų kūrybingos fantazijos simboliu. Kaip ir vos įvažiavus į gyvenvietę į akis krentantis raudonas tiltas – lyg švyturys, žymintis kelią ne tik sausumos, bet ir vandens transportui.

Žvelgiant į Svencelės salose augančią šiuolaikišką, bet kartu darniai į Kuršių marių kraštovaizdį įsiliejančią gyvenvietę, sunku patikėti, kad prieš kelis dešimtmečius čia buvo kolūkis, fermose mykė galvijai, o tvenkiniuose gagėjo pulkai ančių. Įsivaizduoti padeda tik išlikusios ano meto fotografijos.

„Šitos teritorijos urbanizavimas prasidėjo nuo Dainiaus Šatkaus (verslininko, „Svencelės salų“ valdytojo – Red.) svajonės čia sukurti miestelį ant vandens, kuriame galėtum ir ilsėtis, ir sportuoti, ir svajoti, nes vieta magiška. Ją jau anksčiau buvo atradę vandens aitvarų mėgėjai. O Dainius Šatkus čia įžvelgė galimybę senus fermų pastatus transformuoti ir sukurti miestą”, – sako pagal D. Šatkaus sumanymą pirmąją Lietuvoje gyvenvietę ant vandens projektavusi A. Baldišiūtė.

Verslininkas D. Šatkus Svencelę atrado per nendres. Vienas jo verslų – tiekti žaliavą nendrinių stogų dengėjams. Tokie stogai vis dar populiarūs Danijoje, Nyderlanduose, o Svencelės marių pakrantėje nendrės kadaise gausiai žėlė. 

D. Šatkus, paklaustas apie idėjos ištakas fermų vietoje kurti poilsiavietę, juokauja, kad anksčiau Lietuva buvo slidininkų kraštas, o dabar visi Lietuvje aitvaruoja. Tai jam buvo svarbi paskata jėgos aitvarų mėgėjų meka tapusį Svencelės kaimą paversti išskirtiniu šiuolaikišku kurortu, pritaikytu kokybiškam poilsiui su visomis miesto paslaugomis ir infrastruktūra.

2005 m. užsimezgusiai naujo miesto idėjai ir jos įgyvendintojams teko atlaikyti nemažai išbandymų – tiek biurokratinių, tiek finansinių.  „Projektas išgyveno ir 2008 m. krizę, ir sąstingį po krizės, ir vienokius ar kitokius pakilimus. Nuolat keitėsi poreikiai. Mums reikėjo toje betvarkėje, paliktoje ančių fermų, rasti struktūrą, kuri laikui bėgant galėtų kisti. Namų reikėjo tai 20 m² ploto, tai 100, tai 200. Turi būti lankstus, bet kiekvieną kartą turėti tam tikrą vertybinį stuburą. Tuo stuburu tapo kanalai. Namai, kurie čia auga, gali būti padalyti į dvibučius, keturbučius ar vienbučius, bet visada lieka tas santykis: namo, vandens, kanalo, išplaukimo į Kuršių marias”, – aiškina architektė.

Svencelės gyvenvietės išskirtinumas – ją iš visų pusių įrėminantis vanduo. Miestas statomas pusiasalyje ir dirbtinai suformuotose keturiose salose. Vieną nuo kitos salas skiria aplink iškasti kanalai, kurių ilgis bemaž 4 kilometrai. Kanalais galima išplaukti tiesiai į Kuršių marias, o prie namų patekti ne tik automobiliu, bet ir laivu. Kiekvienas namas turi privačią prieplauką, kuri pereina į terasą. Pasak D. Šatkaus, ši vieta yra rojus ne tik aitvarautojams, bet ir žvejams, nes meškerę į kanalą gali merkti pro virtuvės langą ir pasigauti vakarienei marių žuvies, kurios kanaluose stebėtinai gausu.

Dėl kanalų Svencelės salos jau lyginamos su Nyderlandų miestais ant vandens ar Venecija. Tačiau vanduo kai kam gali asocijuotis ne tik su romantika, bet ir su stichijos pavojais, pavyzdžiui, potvyniais.

„Technologiniai dalykai prieš 15–20 metų, kai pradėjome projektą, labai visus gąsdino. Atrodė, kad vanduo yra tik grėsmė, grėsmė, grėsmė. Visi, su kuo iš pradžių konsultavomės, skaičiavo, matavo ir padarė išvadą, kad vandens lygis čia svyruoja per metrą.  Toks svyravimas vyksta kartą per 70–100 metų, rečiau negu karas.  Jeigu vanduo ir pakils per metrą, gal apsems kilimėlį prie durų, gal sušlaps batai”, – tikina projekto vadovė.

Pasak jos, didžiausia vandens grėsmė kyla audringą, labai vėjuotą dieną ir visai ne dėl to, kad vanduo kyla, o kad vėjas supučia vandenį į kanalus. Lygiai tas pat ir kitoje Kuršių marių pusėje, tiek Juodkrantėje, tiek Nidoje, kur žiemą matome apšalusias pakrantes.  

„Kai jau turėjome daug įvairių ataskaitų, supratome, kad projektą reikia supaprastinti ir atsisakyti planuotų vandens šliuzų. Supaprastinome dar ir dėl to, kad pradėjome tyrinėti, kaip kiekvieną žiemą reaguoja pakrantė, molas, laivai, namai.  Gyvenvietė prasidėjo nuo konteinerių, kurie buvo paversti laikinais nameliais, ir jiems per 10 metų nieko nenutiko. Nei kas juos nuvertė, nei nupūtė, nei apsėmė.  Tada atsirado drąsos daryti paprasčiau ir labiau prisitaikant prie aplinkos.”

Laikui bėgant buvo atsisakyta aukštų betonuotų kanalų krantinių, jas pakeitė mažai pastebimos, po vandeniu esančios plastikinės konstrukcijos ir žemi natūraliai žole apaugę šlaitai, medinės prieplaukos ir terasos.

 

Tokios gyvenvietės analogo Lietuvoje nebuvo, tad ją projektuoti padėjo užsienio specialistai. Svencelės bendrojo generalinio plano idėja sukurta su Nyderlandų įmonės „Karres en Brands“ architektais. Pasak Andrės Baldišiūtės, jų patirties sluoksnis čia gražiai įsiliejo. „Jie įžvelgė daug paralelių tarp olandiško kraštovaizdžio ir šito krašto. Mes pradėjome šitą landšaftą kaip molį minkyti, eksperimentuoti ir žiūrėti, kas gali išeiti”.

Galvosūkių buvo projektuojant ne tik kanalų sistemą, bet ir gyvenamuosius namus. „Norėjosi atrasti tokią formulę, kad iš namo apžvelgtum Kuršių marių grožį, Negyvąsias kopas, nendrynus, vandens kanalus, į dangų kylančius spalvingus jėgos aitvarus ir kartu gyventum bendruomenėje, bet nematytum kaimynų. Ir kad jie tavęs neerzintų”, – sako A. Baldišiūtė.

Vaikštant po teritoriją galima pastebėti, jog namai pasukti taip, kad iš vienos terasos atsiveria vaizdas tik į vieną pusę. Tame pačiame name yra kelios terasos, ir galima rinktis, kurioje būti, į ką žiūrėti: yra vandens terasa, užuovėjos terasa, stogo terasa. A. Baldišiūtė sako pastebėjusi, kad kartais šių namų savininkams net sunku apsispręsti, kuri terasa jų mėgstamiausia.

29 ha apimančioje tertorijoje jau pastatyti 37 namai, planuojami dar 60. Tikimasi, kad norinčiųjų įsikurti ir investuoti šioje unikalioje vietoje netrūks. „Anksčiau atrodė, kad teritorija bus svarbi tik aitvarų sporto mėgėjams. Bet ne. Namus pradėjo pirkti nebūtinai aitvaruojantys žmonės, ir net nebūtinai turintys laivus, – pastebėjimais apie naujakurius dalijasi naujo miesto plėtotojai. – Čia gali gyventi ir tie, kurie mėgsta ramybę, ir tie, kuriems patinka būti su bendruomene.”

A. Baldišiūtė prisimena, kaip pristatydami projektą olandams jie brėžė viziją padaryti gyvenvietę turtingiems Lietuvos žmonėms.  Olandai išklausė ir paklausė: o kas, jūsų manymu, yra turtingas žmogus? „Prieš 15–20 metų mes visai kitaip įsivaizdavome, kas čia galėtų gyventi, palyginti su tais, kas čia galiausiai gyvena, –  pripažįsta architektė. –  Čia gyvena turtingai, tiksliau, turiningai laiką leidžiantys žmonės, nes galimybių užsiimti įvairia veikla labai daug. Galima sportuoti vandens aitvarais vėjuotą dieną, o saulėtą dieną degintis Kuršių marių pakrantėje. Galima irstytis irklentėmis, plaukioti valtimis ar jachtomis, važiuoti dviračiais į žygius, tiek į Ventės ragą, tiek į Drevernos uostą už trijų kilometrų. Iš Svencelės arti nuplaukti laiveliu į Juodkrantę, į Nidą, tada atsiduri prie jūros. Gražu, kad namo gali grįžti ne automobiliu, o laivu ir prišvartuoti jį prie pat savo terasos”.

Planuojama, kad kitą pavasarį Svencelėje atsiras viešas 100 vietų mažųjų laivų uostas, kuris taps miestelio centru. Aplink įsikurs parduotuvėlės, kavinės, viešbučiai, suplanuotas ir SPA. Gal kada ir bažnyčia iškils – dar vienas tikro miesto simbolis.

istorijos

Svencelės salos – pirmas miestas ant vandens Lietuvoje
Untitled-2
„Kai pirmą kartą išgirdau, kas čia (Svencelėje – Red.) galėtų būti, nuskambėjo lyg graži utopija arba jauno architekto svajonė prisiliesti prie tokios teritorijos“, – su šypsena Svencelės salų projekto pradžią mena šios gyvenvietės urbanistinės koncepcijos vadovė architektė Andrė Baldišiūtė.

Rytinėje Kuršių marių pakrantėje kylantis naujas miestas – unikalus Lietuvoje. Jį kūrę architektai jau pelnė ne vieną architektūros apdovanojimą. O čia suplanuoti cilindro formos nameliai, primenantys milžiniškas statines stiklo sienomis, dar nė nepastatyti tapo tarptautine sensacija. Dėl savo formos ir įspūdžio, kad stumtelėjus ims ridentis, jie iškart buvo praminti riedančiais namais. Žinia apie apskrito namo projektą akimirksniu nuriedėjo per užsienio architektūros portalus ir leidinius, keldama nuostabos ir susižavėjimo žiežirbas. Nors Svencelės naujakuriai kol kas mieliau renkasi santūresnio dizaino namus, kitąmet pirmasis toks originalus statinys jau atsiras Svencelės salose ir neabejotinai taps dar vienu šio drąsaus projekto plėtotojų kūrybingos fantazijos simboliu. Kaip ir vos įvažiavus į gyvenvietę į akis krentantis raudonas tiltas – lyg švyturys, žymintis kelią ne tik sausumos, bet ir vandens transportui.

Žvelgiant į Svencelės salose augančią šiuolaikišką, bet kartu darniai į Kuršių marių kraštovaizdį įsiliejančią gyvenvietę, sunku patikėti, kad prieš kelis dešimtmečius čia buvo kolūkis, fermose mykė galvijai, o tvenkiniuose gagėjo pulkai ančių. Įsivaizduoti padeda tik išlikusios ano meto fotografijos.

„Šitos teritorijos urbanizavimas prasidėjo nuo Dainiaus Šatkaus (verslininko, „Svencelės salų“ valdytojo – Red.) svajonės čia sukurti miestelį ant vandens, kuriame galėtum ir ilsėtis, ir sportuoti, ir svajoti, nes vieta magiška. Ją jau anksčiau buvo atradę vandens aitvarų mėgėjai. O Dainius Šatkus čia įžvelgė galimybę senus fermų pastatus transformuoti ir sukurti miestą”, – sako pagal D. Šatkaus sumanymą pirmąją Lietuvoje gyvenvietę ant vandens projektavusi A. Baldišiūtė.

Verslininkas D. Šatkus Svencelę atrado per nendres. Vienas jo verslų – tiekti žaliavą nendrinių stogų dengėjams. Tokie stogai vis dar populiarūs Danijoje, Nyderlanduose, o Svencelės marių pakrantėje nendrės kadaise gausiai žėlė. 

D. Šatkus, paklaustas apie idėjos ištakas fermų vietoje kurti poilsiavietę, juokauja, kad anksčiau Lietuva buvo slidininkų kraštas, o dabar visi Lietuvje aitvaruoja. Tai jam buvo svarbi paskata jėgos aitvarų mėgėjų meka tapusį Svencelės kaimą paversti išskirtiniu šiuolaikišku kurortu, pritaikytu kokybiškam poilsiui su visomis miesto paslaugomis ir infrastruktūra.

2005 m. užsimezgusiai naujo miesto idėjai ir jos įgyvendintojams teko atlaikyti nemažai išbandymų – tiek biurokratinių, tiek finansinių.  „Projektas išgyveno ir 2008 m. krizę, ir sąstingį po krizės, ir vienokius ar kitokius pakilimus. Nuolat keitėsi poreikiai. Mums reikėjo toje betvarkėje, paliktoje ančių fermų, rasti struktūrą, kuri laikui bėgant galėtų kisti. Namų reikėjo tai 20 m² ploto, tai 100, tai 200. Turi būti lankstus, bet kiekvieną kartą turėti tam tikrą vertybinį stuburą. Tuo stuburu tapo kanalai. Namai, kurie čia auga, gali būti padalyti į dvibučius, keturbučius ar vienbučius, bet visada lieka tas santykis: namo, vandens, kanalo, išplaukimo į Kuršių marias”, – aiškina architektė.

Svencelės gyvenvietės išskirtinumas – ją iš visų pusių įrėminantis vanduo. Miestas statomas pusiasalyje ir dirbtinai suformuotose keturiose salose. Vieną nuo kitos salas skiria aplink iškasti kanalai, kurių ilgis bemaž 4 kilometrai. Kanalais galima išplaukti tiesiai į Kuršių marias, o prie namų patekti ne tik automobiliu, bet ir laivu. Kiekvienas namas turi privačią prieplauką, kuri pereina į terasą. Pasak D. Šatkaus, ši vieta yra rojus ne tik aitvarautojams, bet ir žvejams, nes meškerę į kanalą gali merkti pro virtuvės langą ir pasigauti vakarienei marių žuvies, kurios kanaluose stebėtinai gausu.

Dėl kanalų Svencelės salos jau lyginamos su Nyderlandų miestais ant vandens ar Venecija. Tačiau vanduo kai kam gali asocijuotis ne tik su romantika, bet ir su stichijos pavojais, pavyzdžiui, potvyniais.

„Technologiniai dalykai prieš 15–20 metų, kai pradėjome projektą, labai visus gąsdino. Atrodė, kad vanduo yra tik grėsmė, grėsmė, grėsmė. Visi, su kuo iš pradžių konsultavomės, skaičiavo, matavo ir padarė išvadą, kad vandens lygis čia svyruoja per metrą.  Toks svyravimas vyksta kartą per 70–100 metų, rečiau negu karas.  Jeigu vanduo ir pakils per metrą, gal apsems kilimėlį prie durų, gal sušlaps batai”, – tikina projekto vadovė.

Pasak jos, didžiausia vandens grėsmė kyla audringą, labai vėjuotą dieną ir visai ne dėl to, kad vanduo kyla, o kad vėjas supučia vandenį į kanalus. Lygiai tas pat ir kitoje Kuršių marių pusėje, tiek Juodkrantėje, tiek Nidoje, kur žiemą matome apšalusias pakrantes.  

„Kai jau turėjome daug įvairių ataskaitų, supratome, kad projektą reikia supaprastinti ir atsisakyti planuotų vandens šliuzų. Supaprastinome dar ir dėl to, kad pradėjome tyrinėti, kaip kiekvieną žiemą reaguoja pakrantė, molas, laivai, namai.  Gyvenvietė prasidėjo nuo konteinerių, kurie buvo paversti laikinais nameliais, ir jiems per 10 metų nieko nenutiko. Nei kas juos nuvertė, nei nupūtė, nei apsėmė.  Tada atsirado drąsos daryti paprasčiau ir labiau prisitaikant prie aplinkos.”

Laikui bėgant buvo atsisakyta aukštų betonuotų kanalų krantinių, jas pakeitė mažai pastebimos, po vandeniu esančios plastikinės konstrukcijos ir žemi natūraliai žole apaugę šlaitai, medinės prieplaukos ir terasos.

 

Tokios gyvenvietės analogo Lietuvoje nebuvo, tad ją projektuoti padėjo užsienio specialistai. Svencelės bendrojo generalinio plano idėja sukurta su Nyderlandų įmonės „Karres en Brands“ architektais. Pasak Andrės Baldišiūtės, jų patirties sluoksnis čia gražiai įsiliejo. „Jie įžvelgė daug paralelių tarp olandiško kraštovaizdžio ir šito krašto. Mes pradėjome šitą landšaftą kaip molį minkyti, eksperimentuoti ir žiūrėti, kas gali išeiti”.

Galvosūkių buvo projektuojant ne tik kanalų sistemą, bet ir gyvenamuosius namus. „Norėjosi atrasti tokią formulę, kad iš namo apžvelgtum Kuršių marių grožį, Negyvąsias kopas, nendrynus, vandens kanalus, į dangų kylančius spalvingus jėgos aitvarus ir kartu gyventum bendruomenėje, bet nematytum kaimynų. Ir kad jie tavęs neerzintų”, – sako A. Baldišiūtė.

Vaikštant po teritoriją galima pastebėti, jog namai pasukti taip, kad iš vienos terasos atsiveria vaizdas tik į vieną pusę. Tame pačiame name yra kelios terasos, ir galima rinktis, kurioje būti, į ką žiūrėti: yra vandens terasa, užuovėjos terasa, stogo terasa. A. Baldišiūtė sako pastebėjusi, kad kartais šių namų savininkams net sunku apsispręsti, kuri terasa jų mėgstamiausia.

29 ha apimančioje tertorijoje jau pastatyti 37 namai, planuojami dar 60. Tikimasi, kad norinčiųjų įsikurti ir investuoti šioje unikalioje vietoje netrūks. „Anksčiau atrodė, kad teritorija bus svarbi tik aitvarų sporto mėgėjams. Bet ne. Namus pradėjo pirkti nebūtinai aitvaruojantys žmonės, ir net nebūtinai turintys laivus, – pastebėjimais apie naujakurius dalijasi naujo miesto plėtotojai. – Čia gali gyventi ir tie, kurie mėgsta ramybę, ir tie, kuriems patinka būti su bendruomene.”

A. Baldišiūtė prisimena, kaip pristatydami projektą olandams jie brėžė viziją padaryti gyvenvietę turtingiems Lietuvos žmonėms.  Olandai išklausė ir paklausė: o kas, jūsų manymu, yra turtingas žmogus? „Prieš 15–20 metų mes visai kitaip įsivaizdavome, kas čia galėtų gyventi, palyginti su tais, kas čia galiausiai gyvena, –  pripažįsta architektė. –  Čia gyvena turtingai, tiksliau, turiningai laiką leidžiantys žmonės, nes galimybių užsiimti įvairia veikla labai daug. Galima sportuoti vandens aitvarais vėjuotą dieną, o saulėtą dieną degintis Kuršių marių pakrantėje. Galima irstytis irklentėmis, plaukioti valtimis ar jachtomis, važiuoti dviračiais į žygius, tiek į Ventės ragą, tiek į Drevernos uostą už trijų kilometrų. Iš Svencelės arti nuplaukti laiveliu į Juodkrantę, į Nidą, tada atsiduri prie jūros. Gražu, kad namo gali grįžti ne automobiliu, o laivu ir prišvartuoti jį prie pat savo terasos”.

Planuojama, kad kitą pavasarį Svencelėje atsiras viešas 100 vietų mažųjų laivų uostas, kuris taps miestelio centru. Aplink įsikurs parduotuvėlės, kavinės, viešbučiai, suplanuotas ir SPA. Gal kada ir bažnyčia iškils – dar vienas tikro miesto simbolis.

Aktyviai laisvalaikį leidžianti klaipėdiečių šeima rado svajonių namus 

Untitled-2

Dviračių sporto federacijos prezidentas Darius Levickis, UAB „Voltas” direktorius, iš darbo Klaipėdoje į šeimos vasarnamį Svencelėje atskuba mindamas pedalus. Nuo uostamiesčio iki Svencelės trumpiausiu keliu apie 30 kilometrų. Bet šįkart Darius sako kelionę pasirinkęs per aplinkui, tad dviračiu įveikė triskart ilgesnį atstumą. Geras būdas po darbo pramankštinti kojas, išvėdinti galvą, pakeliui pasigrožėti gamta. „Prasilenkiau turbūt su trisdešimčia dviratininkų, kurie, spėju, aplankė Svencelę. Pasimojavom prasilenkdami, džiugu, kad žmonės lanko šitą vietą dviračiais. Čia ir plentu galima atvažiuoti, ir žvyrkeliu, ir miško takais važinėti, labai smagu.“

Prieš pat pandemiją vasarnamį ant marių kranto Svencelės salų gyvenvietėje įsigiję Darius ir Kristina Levickiai neatsidžiaugia, kad spėjo įsikurti pačiu laiku. „Atostogauti nebuvo kur važiuoti, visos kelionės sustabdytos dėl pandemijos. Vasarą ilgiau kaip mėnesį laikėsi karščiai per 30 laipsnių. Tad ši vieta tapo išsigelbėjimu. Smagiai leidom laiką, maudėmės, irklente plaukiojom, jėgos aitvarus leidom“, – vienas per kitą veiklas vardija sutuoktiniai ir skaičiuoja, kad Svencelėje jau praleidžia beveik tiek pat laiko, kiek ir savo namuose Klaipėdoje. 

Į pamarį iš didmiesčio juos traukia ypatinga aura. „Čia reikia pabūt, pagyvent, tada gali suprasti, kodėl ta vieta yra tokia išskirtinė“, – tikina Darius. Pasak jo, Svencelė yra unikali gyvenvietė Lietuvoje, nes išsidėsčiusi salose tarp kanalų, kuriais nuo savo namų slenksčio gali išplaukti tiesiai į Kuršių marias. 

Svencelė Levickių šeimą sužavėjo gerokai anksčiau, nei jie apsisprendė įsigyti čia vasarnamį. Klaipėdiečių pora į šią vietą pradėjo važinėti prieš šešerius metus, kai panoro išmokti aitvaruoti. „Šioje marių pusėje gali žygiuoti 200–300 metrų, ir vandens tik iki pažastų. Be to, aitvarus vėjas tempia į krantą. Niekur, nei Fuerteventūroje, nei Mauricijuje, kur buvome, neaptikome tokios palankios vietos mokytis. Kitur koralai kojas pjausto, o čia smėlis.“ 

Todėl pirkdami namą Svencelės salose Levickiai ilgai nesvarstė. „Apsisprendėm per savaitę ar dvi“, – mena Darius. Nors namas, kai rašėsi sutartį, dar buvo nebaigtas, stovėjo tik sienos. Tačiau gyvenvietės plėtotojo Dainiaus Šatkaus vizija paversti Svencelę moderniu kurortu, patogiu gyventi visais metų laikais, sužavėjo klaipėdiečius. Jie tapo vienais pirmųjų Svencelės salų naujakurių. Projektą Kuršių marių pakrantėje kylančiam naujam miestui rengė žinomi Lietuvos architektai, konsultuodamiesi su didelę patirtį turinčiais kolegomis iš Olandijos. Užsieniečių žinios pravertė, nes Svencelė – pirma Lietuvos gyvenvietė su dirbinai suformuotais vandens kanalais, pakeliamais tiltais, nuosavomis namų prieplaukomis ir uostu. 

Kristina Levickienė sako, kad seniai svajojo įsigyti namelį prie vandens, tik nesitikėjo tokios vietos rasti Lietuvos pamaryje. „Nereikia trenktis tūkstančių kilometrų, kad galėtum ramiai pailsėti, pabūti su savimi, pamedituoti, paskaityti knygą, pasportuoti ar pasilinksminti su draugais. Ganėtinai nemažai esam aplankę, o tokią poilsio oazę, tokią širdžiai mielą vietą radom savo šaly. Niekas greičiausiai daugiau jau taip nebenustebins kaip šita vieta.“ Suomijos kompanijoje dirbanti moteris daug verslo reikalų tvarko per nuotolį, todėl gali dirbti bet kur. Ir įžvelgia darbo privalumų Svencelėje. Čia ne tik gerai ilsėtis, bet ir gerai dirbti, juokiasi ji. „Galiu dirbti terasoje prie vandens, galiu dirbti ant stogo. Kai kyla įtampa, reikia atsipalaiduoti, mėgstu sėsti ant vandens motociklo ir perlėkti mariomis. Adrenalino dozė labai gera. Be galo gražūs krantai, skirtingi: vienoje pusėje smėlėtas, kitas apžėlęs nendrėms.“ Žmonai pritaria Darius. Turint vandens transporto priemonę kitas krantas ranka pasiekiamas – kateriu, vandens motociklu į Juodkrantę galima nuplaukti per 10 minučių. O modernaus būsto Neringoje už protingą kainą nenusipirksi, sako jis. Juolab kad statybos į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktoje teritorijoje griežčiau reglamentuotos, daugiau suvaržymų. Svencelės salose namai statomi atsižvelgiant į šių dienų poreikius, laikantis šiuolaikinių kokybės ir energijos naudingumo reikalavimų. 

Klaipėdietis verslininkas atkreipia dėmesį: nuo to laiko, kai pirmą kartą, dar maketuose, pamatė Svencelės salų projektą, jis transformavosi. Permainos, kurias atneš miesto plėtra, kai bus daugiau žmonių ir šurmulio, Levickių negąsdina. Labiau priešingai. Darius prognozuoja, kad toliau plėtojant projektą kils čia esančio nekilnojamojo turto kaina. „Jeigu atsiras viešbutis, sveikatingumo kompleksas, Svencelė bus trauks centras ir didės namų vertė.“ O jeigu įsikurs mokykla ar darželis, Kristinos manymu, geresnę vietą vaikams ugdyti nei šita sunku būtų rasti. „Kartais norisi, kad būtų daugiau judėjimo. Ypač, kad kanalais pradėtų plaukioti kuo daugiau laivų. Mes kaip maži vaikai mosikuojamės su jais. Iš tikrųjų tai yra žavinga šito projekto dalis.“ Nors ne visus kaimynus pažįsta ir žino jų vardus, tai netrukdo draugiškai bendrauti ir labintis ar vieniems su kitais dalytis žvejybos laimikiu. 

„Čia kuriasi bendruomenė, kuri mėgsta aktyviai gyventi. Žvejai, jėgos aitvarų mėgėjai, vandens transporto turėtojai. Kartu labai kaimyniški ir šeimyniški žmonės, ko kitur Lietuvoje trūksta, – sako pastebinti Kristina. – Dažnai kaimynai su kaimynais nesisveikinam daugiabučiuose, tvoras tveriamės, medžius kišam tarp namų. O šičia neturim aiškių atitvarų tarp sklypų. Ir nors atvyksta daug žmonių, lankosi turistų, įvairiausių sporto šakų mėgėjų, rengiamos jėgos aitvarų ir populiarios dviračių sporto aistruolių varžybos „Velopeak“, Svencelėje išlieka ramybės ir saugumo jausmas.“

 

Investuojantys Svencelėje perka ir po kelis namus

Untitled-2

Svencelės salų gyvenvietėje namą atostogoms įsigijęs vilnietis teisininkas Linas Songaila į svečius pakviečia atvykti žiemą, sausio vidury. Vilniuje tą dieną šviečia saulė, o pamary, artėjant prie Svencelės, pasitinka pūga. Storu sniego patalu užklota gyvenvietė, regis, miega žiemos miegu. Jeigu ne monotoniškas netoliese kanalą kasančio ekskavatoriaus burzgimas, būtų taip tyku, kad, rodos, girdėtųsi, kaip krenta snaigės.

Žiemą nuolatinių gyventojų Svencelėje tik vienas kitas. Tačiau kylančio miestelio statybos nestoja. O kai spaudžia žiemiškas šaltukas, dar geriau: į sušalusį gruntą nesminga sunkiasvorė technika ir darbai sparčiai stumiasi pirmyn. Gegužę čia jau planuojama atidaryti mažųjų laivų uostą, kuriame galės švartuotis atplaukę kurorto svečiai. Aplink uostą plėsis komercinė infrastruktūra, rasis daugiau paslaugų suvažiuojantiems jėgos aitvarų gerbėjams ir poilsiautojams. „Man patinka Svencelėje būti žiemą, kai nutyla vasarotojų šurmulys, – sako dažną žiemos savaitgalį pamary leidžiantis Linas Songaila. Klausimas, ką čia veikti per šalčius, jo nė kiek neglumina. – Kai pabėgi nuo miesto šurmulio, kartais užtenka sėdėti, žiūrėti pro langą, skaityti knygą, dirbti kompiuteriu.“Teisinių paslaugų įmonėje dirbantis advokatas pripažįsta: prieš trejus metus būtų tvirtinęs, kad jo profesinė veikla neįmanoma per nuotolį. Tačiau viruso laikais galimybės pasikeitė. „Galiu dalyvauti teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu, galiu jungtis su klientais per nuotolį, man nebūtina su jais matytis gyvai. Bendras žmonių požiūrio pasikeitimas lemia, kad teisininkai, advokatai gali dirbti nuotoliu be problemų.“ Kita vertus, net esant galimybei teikti paslaugas per atstumą, išlieka situacijų, kai reikia greitai reaguoti ir atsidurti darbe. Todėl tarp lietuvių populiarėjantis gyvenimo būdas persikelti žiemai į šiltus kraštus, anot Lino Songailos, jam netinkamas. „Jeigu mes dėliotume situaciją, kad turiu namus Tenerifėje, mano reakcijos laikas būtų ne toks žaibiškas kaip čia: 3 valandos – aš Vilniuje. Iš Tenerifės per 3 valandas atkakti neįmanoma. Vienas aspektas. Kitas – man patinka Lietuva. Čia yra smagiau, geriau, jaukiau, maloniau. Čia tu esi savas. Aš visada sakau, niekad nepatirsi sãvo žmogaus jausmo kitoj valstybėj, kad ir turėdamas būstą ten. Būstas nėra tik patogumas, būstas dar ir socialinė aplinka: parduotuvės pardavėja, su kuria pasikalbi, kaimynas. Tos socialinės aplinkos užsienyje, net turėdamas antrą būstą, taip lengvai nesusikursi. Turi gyvent nuolat. Emociniai dalykai lemia, kad nesikeliu į užsienio šalis. Žiūriu į jas nebent kaip į alternatyvią gyvenimo vietą pensijai, kai nebedirbsiu aktyvaus darbo. Tada gali gyventi Ispanijoje, Tenerifėje, šiltai“, – sako Linas ir priduria, kad pažįsta, kas kaip tik svarsto kitą nekilnojamąjį turtą parduoti ir gyvenimo saulėlydžiu mėgautis Svencelėje. Įsigijus namą Svencelės salose, Songailoms ši vieta tapo giminės susibūrimo lizdu, į kurį savaitgaliais sulekia didelis būrys: du broliai ir sesuo su šeimomis, mama. Anksčiau visi dažniau rinkdavosi pas mamą, dabar tiek žiemą, tiek vasarąsuvažiuoja į Svencelę. O atkeliavus čia, sako, kitoks būna ne tik oras, bet pasikeičia ir gyvenimo būdas. „Pilna veiklos ir žiemą. Čia tokia gera aura ir vieta, kad norisi atvažiuoti bet kada“. Nors Linas pats nėra prisiekęs žvejys, bet žino, kad Svencelė puikiausia vieta poledinės žūklės mėgėjams, nes į kanalus iš Kuršių marių priplaukia pilna žuvų.

Už trijų kilometrų esančioje Drevernoje, į kurią neretai eina pėstute, yra ne tik parduotuvių, rūkytos žuvies prekyviečių, restoranų. Žiemą veikia ir SPA su pirtimis, baseinu, tad savaitgaliais keliauja ten pasimėgauti vandens malonumais. „Vasarą čia apskritai nuostabu. Kadangi leista maudytis Kuršių mariose, išeini iš ryto pro duris, bumt į kanalą, išsimaudai, išlipi, atsigauni, atsišviežini.“ Rudenį Songailoms patinka grybauti. Per tuos porą metų, kai atvažiuoja ilsėtis į Svencelę, jau pažino apylinkių miškus, atrado grybingas vietas. Vienose dygsta baravykai, kitose gausu voveraičių. Smagiausia pramoga – išplaukti laivu į marias, persikelti į Neringą ar paplaukioti kanalais ir upėmis. „Mes darom kulinarines turnė. Plaukiam į „Šturmų švyturį“, prisišvartuojam, nueinam pavalgyti, tada Minija, Vilhelmo kanalu grįžtam per Drevernos uostą, parplaukiam čia. Smagus tas laisvės pojūtis, vandens pojūtis. Žiemą ieškai kitokių dalykų. Atvažiuoji pakeisti aplinkos, tai būtina, jeigu dirbi protinį darbą. Gera aplinka leidžia atgauti jėgas, pasipildyti teigiamos energijos.“ Nuo Vilniaus iki Svencelės bemaž 300 km. Ir, pasak Lino, tai nėra neįveikiamas atstumas ar trūkumas, kad atostogų būstas už trijų valandų kelio nuo namų. „Važiuoji automagistrale, puikiu keliu, kuris yra nuvalytas net žiemą. Jeigu turėtum sodybą, nors ir arti Vilniaus, bet kaimo vietovėje, ir jeigu ją reikėtų pasiekti sningant, susidurtum su rimtesnėmis kliūtimis, nes sniegas nenuvalytas, keliukas užpustytas, tas, anas, trečias, ketvirtas… O čia važiuodamas gali planuotis laiką, nes nebus taip, kad autostrada nenuvalyta.“ Pirkti perpus dvibutį namą Svencelės salose Liną paskatino brolis, supažindinęs su projekto sumanytoju Dainiumi Šatkumi. Tuomet šis turėjo tik gyvenvietės viziją ir architektų sukurtą maketą. Linas Songaila prisimena, kad, pamatęs makete išdėstytus kanalus, apvalius ir kubo formos namukus, juokais, su užuomina į sovietmečio kino komediją, projektą vadino „Naujaisiais Vasiukais“.

 „Žmonėms, kurie nėra matę tokio koncepto, nėra keliavę Olandijoj, tokia gyvensena ant vandens buvo naujovė. Bet ilgainiui, kai pamatai burzgiančius traktorius, kasančius kanalus, kai pamatai namo pamatus, supranti, kad viskas vyksta ir kad tai tikrai bus.“ Linas papasakoja neseniai sužinojęs, kad 1968 metais Sovietų Sąjungos energetikos sistemos projektuotojai, ieškodami, kur Lietuvoje tinkamiausia būtų statyti atominę jėgainę, kaip vieną iš variantų buvo numatę Kuršių marių krantą į pietus nuo Drevernos. Būtent toje teritorijoje dabar kyla Svencelės salų kurortinis miestelis. Laimė, branduolinei jėgainei anuomet pasirinktas Ignalinos rajonas.Dabar Linas džiaugiasi ne tik išsaugotu unikaliu Lietuvos gamtos kampeliu, bet ir puikiai pasiteisinusia investicija į išskirtinį Svencelės salų projektą. „Žiūrint merkantiliškai, turto vertė pakilo dvigubai. Nes perki dar tokį su klaustuku projektą. Perki iš brėžinių, nežinai, kas čia bus, pavyks, nepavyks. Jau viskas gerokai pabrango. Antriniai sandoriai tai patvirtina. Gal kainos tiek nebekils, po metų nebus trigubai, bet malonu, kad tavo pinigai nenuvertėja.“ Lino žiniomis, Svencelė pritraukia investuotojų, kurie įžvelgdami saugią perspektyvą šioje gyvenvietėje, perka net ne vieną, o iškart kelis namus. Pasak „Capital“ nekilnojamojo turto brokerio Karolio Vaisietos, susidomėjimas Svencelės salose statomu būstu išlieka didelis, nepaisant kylančių kainų. Antroje saloje iš 16 suplanuotų namų nerezervuoti liko tik du. Klientai jau teiraujasi apie būstą trečioje saloje, nors pardavimas dar net neprasidėjo. Pirmieji pirkėjai Svencelėje namus su daline apdaila įsigijo mokėdami 1 200 eur/m², dabar kaina priklausomai nuo namo vietos svyruoja nuo 2 200 iki 3 500 eur/m².

storių istorijos

Svencelės salos – pirmas miestas ant vandens Lietuvoje

Žvelgiant į Svencelės salose augančią šiuolaikišką, bet kartu darniai į Kuršių marių kraštovaizdį įsiliejančią gyvenvietę, sunku patikėti, kad prieš kelis dešimtmečius čia buvo kolūkis, fermose mykė galvijai, o tvenkiniuose gagėjo pulkai ančių. Įsivaizduoti padeda tik išlikusios ano meto fotografijos.