Rytinėje Kuršių marių pakrantėje kylantis naujas miestas – išskirtinis Lietuvoje. Jį kūrę architektai jau yra pelnę ne vieną prestižinį apdovanojimą. O čia planuojami cilindro formos nameliai su stiklinėmis sienomis, primenantys didžiules statines, dar net nepastatyti tapo tarptautine sensacija.

Dėl savo unikalios formos ir optinės iliuzijos, kad pajudinus jie gali imti riedėti, šie namai akimirksniu gavo „riedančių namų“ pravardę. Žinia apie šį inovatyvų projektą greitai pasklido užsienio architektūros portaluose ir žurnaluose, sukeldama susižavėjimo bangą bei architektūros entuziastų dėmesį.

Svencelės Salos tampa ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės architektūros naujovių centru. Tai vieta, kur modernumas dera su gamta, o išskirtinis dizainas žavi tiek vietinius, tiek užsienio lankytojus.

Žvelgiant į Svencelės Salose augančią šiuolaikišką, bet kartu darniai į Kuršių marių kraštovaizdį įsiliejančią gyvenvietę, sunku patikėti, kad prieš kelis dešimtmečius čia buvo kolūkis, fermose mykė galvijai, o tvenkiniuose gagėjo pulkai ančių. Įsivaizduoti padeda tik išlikusios ano meto fotografijos. „Šitos teritorijos urbanizavimas prasidėjo nuo Dainiaus Šatkaus (verslininko, „Svencelės Salų“ valdytojo – Red.) svajonės čia sukurti miestelį ant vandens, kuriame galėtum ir ilsėtis, ir sportuoti, ir svajoti, nes vieta magiška. Ją jau anksčiau buvo atradę vandens aitvarų mėgėjai. O Dainius Šatkus čia įžvelgė galimybę senus fermų pastatus transformuoti ir sukurti miestą”, – sako pagal D. Šatkaus sumanymą pirmąją Lietuvoje gyvenvietę ant vandens projektavusi A. Baldišiūtė.

Verslininkas D. Šatkus Svencelę atrado per nendres. Vienas jo verslų – tiekti žaliavą nendrinių stogų dengėjams. Tokie stogai vis dar populiarūs Danijoje, Nyderlanduose, o Svencelės marių pakrantėje nendrės kadaise gausiai žėlė.

D. Šatkus, paklaustas apie idėjos ištakas fermų vietoje kurti poilsiavietę, juokauja, kad anksčiau Lietuva buvo slidininkų kraštas, o dabar visi Lietuvoje aitvaruoja. Tai jam buvo svarbi paskata jėgos aitvarų mėgėjų meka tapusį Svencelės kaimą paversti išskirtiniu šiuolaikišku kurortu, pritaikytu kokybiškam poilsiui su visomis miesto paslaugomis ir infrastruktūra.

2005 m. užsimezgusiai naujo miesto idėjai ir jos įgyvendintojams teko atlaikyti nemažai išbandymų – tiek biurokratinių, tiek finansinių. „Projektas išgyveno ir 2008 m. krizę, ir sąstingį po krizės, ir vienokius ar kitokius pakilimus. Nuolat keitėsi poreikiai. Mums reikėjo toje betvarkėje, paliktoje ančių fermų, rasti struktūrą, kuri laikui bėgant galėtų kisti.

Namų reikėjo tai 20 m² ploto, tai 100, tai 200. Turi būti lankstus, bet kiekvieną kartą turėti tam tikrą vertybinį stuburą. Tuo stuburu tapo kanalai. Namai, kurie čia auga, gali būti padalyti į dvibučius, keturbučius ar vienbučius, bet visada lieka tas santykis: namo, vandens, kanalo, išplaukimo į Kuršių marias”, – aiškina architektė.

Svencelės gyvenvietės išskirtinumas – ją iš visų pusių įrėminantis vanduo. Miestas statomas pusiasalyje ir dirbtinai suformuotose keturiose salose. Vieną nuo kitos salas skiria aplink iškasti kanalai, kurių ilgis bemaž 4 kilometrai. Kanalais galima išplaukti tiesiai į Kuršių marias, o prie namų patekti ne tik automobiliu, bet ir laivu. Kiekvienas namas turi privačią prieplauką, kuri pereina į terasą.

Pasak D. Šatkaus, ši vieta yra rojus ne tik aitvarautojams, bet ir žvejams, nes meškerę į kanalą gali merkti pro virtuvės langą ir pasigauti vakarienei marių žuvies, kurios kanaluose stebėtinai gausu. Dėl kanalų Svencelės salos jau lyginamos su Nyderlandų miestais ant vandens ar Venecija. Tačiau vanduo kai kam gali asocijuotis ne tik su romantika, bet ir su stichijos pavojais, pavyzdžiui, potvyniais.

„Technologiniai dalykai prieš 15–20 metų, kai pradėjome projektą, labai visus gąsdino. Atrodė, kad vanduo yra tik grėsmė, grėsmė, grėsmė. Visi, su kuo iš pradžių konsultavomės, skaičiavo, matavo ir padarė išvadą, kad vandens lygis čia svyruoja per metrą. Toks svyravimas vyksta kartą per 70–100 metų, rečiau negu karas. Jeigu vanduo ir pakils per metrą, gal apsems kilimėlį prie durų, gal sušlaps batai”, – tikina projekto vadovė.

Pasak jos, didžiausia vandens grėsmė kyla audringą, labai vėjuotą dieną ir visai ne dėl to, kad vanduo kyla, o kad vėjas supučia vandenį į kanalus. Lygiai tas pat ir kitoje Kuršių marių pusėje, tiek Juodkrantėje, tiek Nidoje, kur žiemą matome apšalusias pakrantes.

„Kai jau turėjome daugybę įvairių ataskaitų, supratome, kad projektą reikia supaprastinti ir atsisakyti planuotų vandens šliuzų. Tai padarėme ne tik dėl techninių priežasčių, bet ir išanalizavę, kaip kiekvieną žiemą reaguoja pakrantė, molas, laivai, namai. Gyvenvietė prasidėjo nuo konteinerių, paverstų laikinais nameliais, ir jiems per 10 metų nieko nenutiko – nei juos nuvertė, nei nupūtė, nei apsėmė. Ši patirtis suteikė pasitikėjimo rinktis paprastesnius, prie aplinkos prisitaikančius sprendimus.”

Laikui bėgant buvo atsisakyta aukštų betonuotų kanalų krantinių – jas pakeitė po vandeniu paslėptos plastikinės konstrukcijos, natūraliai žole apaugę žemi šlaitai, medinės prieplaukos ir terasos. Tokios gyvenvietės analogo Lietuvoje nebuvo, todėl projektuojant talkino užsienio specialistai. Svencelės bendrojo plano idėja buvo sukurta bendradarbiaujant su Nyderlandų architektų studija „Karres en Brands“.

Pasak Andrės Baldišiūtės, jų patirtis šiame projekte puikiai prigijo. „Jie atrado daug paralelių tarp olandiško kraštovaizdžio ir šios vietovės. Mes pradėjome formuoti šį landšaftą kaip molį – eksperimentavome ir žiūrėjome, kas iš to gali išeiti.”

Planuojama, kad kitą pavasarį Svencelėje atsiras viešas 100 vietų mažųjų laivų uostas, kuris taps miestelio centru. Aplink įsikurs parduotuvėlės, kavinės, viešbučiai, suplanuotas ir SPA. Galbūt ateityje čia iškils ir bažnyčia – dar vienas tikro miesto simbolis.